Vaidas Stackevičius: tuo metu, kai mūsų kaimynai sutelkę jėgas veikia bendrai, lietuviai konkuruoja tarpusavyje

Pastaraisiais mėnesiais su „biplanais“ turavome po Ukrainą, Rusiją, Baltarusiją, Latviją, šiose kelionėse buvo galimybė kiek iš šono ir kitomis akimis pažvelgti į mūsų situaciją, o bendravimas su kaimynais atskleidė įkvepiančių pavyzdžių, kuriais norisi pasidalinti plačiau.

Bet apie juos truputį vėliau... Pirmiausia reikėtų nuvyti tradicinę lietuvišką savigraužą, nes jau yra tekę dalyvauti tokio pobūdžio diskusijose „ar mūsų populiarioji muzika yra prastesnė už kaimynų?“. Padėjęs visą patriotiškumą į šalį, galiu atsakyti, kad tikrai ne.

Esu visiškai tikras, turime gabių ir įdomių kūrėjų, ir netgi turime sėkmės istorijų už Lietuvos ribų, kaip antai Mario Basanovo turai po pasaulį, nuolatiniai Alinos Orlovos „vojažai“ į NVS šalis ir Prancūziją, „Biplan“ aktyvus mėginimas atgaivinti nuo Sankt Peterburgo iki Vladivostoko siekusį populiarumą. Arba kad ir naujausias pavyzdys – akordeonininkas Martynas Levinskis jau antrą savaitę karaliauja Jungtinės Karalystės klasikinės muzikos albumų tope!

(Martynas - Vivaldi: 'Winter' from 'The Four Seasons': http://youtu.be/Z7VGszvjZV0)

Galime prisiminti, kad prieš kelerius metus triskart iš eilės laimėjome „MTV Europe“ apdovanojimų statulėles kaip geriausi Baltijos šalyse ir tik vienais metais šį prizą atidavėme latviams. Tačiau kažko tokio masinio ir svaraus mūsų muzikos eksportui vis dar trūksta, tarsi aiškaus įrodymo ir atsakymo patiems sau – taip, tikrai galime!

Tuo tarpu mūsų kaimynai jau gali ant stalo mesti kozerinio čirvų karaliaus vertės argumentų. Estų „Ewert and The Two Dragons“ tapo didžiausiu Baltijos šalių muzikos eksportu, šiemet jų albumas bus išleidžiamas Amerikoje, o Europoje turbūt neliko šalies, kur jie nebūtų groję. Šiemet jie laimėjo „European Border Breakers“ apdovanojimą, kuris teikiamas dešimčiai labiausiai Europoje išpopuliarėjusių grupių. Kartu su estais šiemet šio apdovanojimo nusipelnė islandai „Of Monsters and Men“ ir škotė Emeli Sandé.

(Ewert And The Two Dragons - Good Man Down: http://youtu.be/Sn4-Dh9rrcU)

Sėkmės paukštį NVS rinkose pagavusi latvių grupė „Prāta vētra“ apskritai turbūt yra etaloninis muziko eksporto pavyzdys lietuvių akims, bet pastaruoju metu latviai užsiaugino ir dar vieną pasaulinio lygio grupę „Instrumenti“ (prašau įsitikinti patiems „Depeche Mode“ koncerte Vingio parke ir „Galapagų“ festivalyje).

(Instrumenti – Heartcore: http://youtu.be/QGFI7hDSSGA)

Net ir baltarusiai turi roko kolektyvą, kuris NVS šalyse yra įsitvirtinęs tarp pačių populiariausių grupių, diktuoja madas ir užduoda toną – tai „Lyapis Trubetskoy“ (progą įsitikinti jų jėga irgi visai netrukus suteiks „Galapagai“).

(Ляпис Трубецкой - Броненосец (Ты ни при чём?): http://youtu.be/weG9U1uEx_4)

Mes gi tokio masto žvaigždėmis popmuzikos srityje kol kas pasigirti negalime, nors klasikinėje scenoje savimeilę glosto pasiekiančios naujienos iš Violetos Urmanos ar jau minėto Martyno Levickio. Esame maža valstybė, kuriai save parodyti labai svarbu – dėl to taip veržiamės kuo geriau pasirodyti „Eurovizijoje“ ir laukiame, na kuris gi čia iš mūsų „pavarys“ (kaip tas korėjietis Psy) per visą pasaulį ir visiems parodys.

Tačiau rezultatų gali tekti palūkėti. Nes jei nieko nesėji, tai nėra ką ir pjauti... Mūsų šalyje darbas su muzikos eksportu, galima sakyti, nevyksta visiškai. Oficialiai lietuviškos muzikos eksportu užsiimantis menkai finansuojamas ir ne itin aktyvus Muzikos informacijos ir leidybos centras (MILC) yra nepajėgus ką nors nuveikti to labui. Nuo 2006 metų ši viešoji įstaiga įgyvendina Lietuvos muzikos eksporto projektą, bet finansų trūkumas ir lietuviškas kuklumas baigiasi kasmetiniu MILC sudalyvavimu MIDEM mugėje Prancūzijoje ir lietuviškos muzikos CD rinkinukų išleidimu, kurie dalinami įvairiuose renginiuose.

Toli gražu nesu iš tų žmonių, kurie laukia, kad kiti padarytų už mane, pristatytų galimybes ir pasiūlymus ant lėkštutės, stengiuosi galimybes susikurti pats. Bendravimas su kaimynais padeda žvelgti plačiau ir geriau suprasti situaciją mūsuose. Jūsų dėmesiui – du žadėti pavyzdžiai.

Netoli Tverės, Rusijoje vykstančiame didžiuliame festivalyje „Našestvije“ prieš kelias savaites koncertavome su „Biplan“, dieną prieš tai nuėjau prie didžiosios scenos palaikyti koncertuojančių latvių „Prāta vētra“ (Rusijoje jie tebesivadina „Brainstorm“) ir po pasirodymo susitikau vokalistą Renārą Kauperį pakalbėti. Buvo gera proga pasveikinti grupę sudalyvavus dideliuose britų festivaliuose „The Great Escape“ ir „Glastonbury“.

Taip pat kalbą pasukau ir rūpima tema, spalio mėnesį „brainstormai“ numatę groti didelį solinį koncertą Maskvoje planuojamai penkių tūkstančių žmonių auditorijai, domėjausi galimybėmis ten svečių teisėmis koncertuoti „Biplan“. Renāras atsakė skaitęs mano siųstą elektroninį laišką ir gerai žinantis „biplanus“ iš senų hitų. „Mes kaip ir nieko prieš būtume, bet galvojam visgi padaryti kitaip – norime pakviesti „Instrumenti“ kaip svečius, žinai gi – reikia savus parodyti, palaikyti“.

Po kelių dienų apie šį mūsų pokalbį parašiau „instrumenčiams“ ir gavau iš jų netikėtą atsakymą... kad „Brainstorm“ oficialiai į juos dar net nesikreipė su šiuo sumanymu, jie tik girdėję kalbas iš įvairių aplinkinių (ir štai dabar iš manęs), kad „Brainstorm“ vyrukai patys tarpusavyje nutarė juos kviestis į koncertą, oficialiai jie apie tai dar nesikalbėjo. Bet svarbiausia – kad jiems net nereikėjo siūlytis. Gražus ir rūpestingas gestas iš vyresniojo brolio pusės!

Tą patį savaitgalį nutiko ir dar vienas panašus pavyzdys. Teko bendrauti ir su minėto baltarusių kolektyvo „Lyapis Trubetskoy“ komanda. Aptarinėjome naujausias naujienas, bendrus pažįstamus ir kalba pasisuko apie puikią baltarusių kabaretinio stiliaus grupę „Serebrianaya svad’ba“, kurios koncertą praėjusiais metais teko ir pačiam organizuoti klube „Tamsta“.

Tai – išties šaunus kolektyvas, laimėjęs geriausios pernai metų dainos ir geriausio albumo apdovanojimą Baltarusijoje. Šios grupės diską „Laterna magica“ aš ir pats ramia sąžine traukčiau į savo mėgstamiausių praėjusių metų muzikos albumų dešimtuką – žodžiu, kolektyvas, vertas gerokai didesnės auditorijos nei kol kas turi.

(Серебряная свадьба - я жизнь люблю! http://youtu.be/1UxlCMSgbM8)

Tą savaitgalį jie kaip tik koncertavo Maskvoje, pasidžiaugiau, kad tokia gera grupė skinasi kelią pirmyn. Paaiškėjo, kad šiai grupei talkina ir padeda susikurti pagrindą po kojomis tie patys „lyapisai“, kurių dėka ir buvo suorganizuotas tas pasirodymas solidžiame muzikos klube „16 tonų“. Vienos populiariausių NVS šalyse grupių vadyba visiškai nesibodi pašefuoti kitą kolektyvą, padėti jam atsistoti į vėžes. Štai tada ir nusprendžiau, kad šiais pavyzdžiais būtina pasidalinti plačiau.

Man labai žavu, kai jau išsisukę ir tvirtai ant kojų stovintys vardai nevengia parodyti dėmesio ir padėti kitiems. Prisimenu ir vieną labiausiai įkvepiančių pastarojo meto tokių pavyzdžių pasaulyje, kai 2010 metais atsisveikinimo turą surengusi norvegų grupė „a-ha“, norėdama paskatinti naujus talentus savo šalyje, keturiems norvegų atlikėjams paskyrė po 1 milijoną Norvegijos kronų kiekvienam (iš viso 500 000 eurų bendrai).

Aišku, viskas nėra taip idealistiška, kaip galbūt čia gali pasirodyti, „Prāta vētra“ muzikantų ir „Lyapis Trubetskoy“ vadybininkų žingsniai irgi yra gerai pamatuoti ir pasverti, bet kažkokio pasišventimo tame vistiek esama. Žinoma, šiame kontekste pagalvojau – o kaipgi Lietuvoje?

O Lietuvoje – visi konkuruoja vieni su kitais. Truputį suabsoliutinu, bet esmė išlieka tokia – tuo metu, kai mūsų kaimynai sutelkę jėgas veikia bendrai, lietuviai dažniausiai konkuruoja tarpusavyje, viską daro pavieniui. Mano nuomone, tai, ko gero, yra vienas pagrindinių trukdžių, stabdančių mūsų kultūrinį eksportą. Tam yra ir objektyvių, ir subjektyvių paaiškinimų, mūsų mentalitetas irgi vaidina ne paskutinį vaidmenį, bet reikėtų pasistengti pakeisti savo požiūrį, nes kartu šioje sferoje būtų galima nuveikti gerokai daugiau nei po vieną.

Rugsėjo pabaigoje turbūt bus precedento neturintis atvejis, kai lietuvių kolektyvai „Rasabasa“ ir „Colours of Bubbles“ kartu su latviais „Instrumenti“ ir Alise Joste rengs bendrą vakarą Hamburge vykstančiame „Reeperbahn“ festivalyje. Labai noriu tikėti, kad tai bus tik vienas iš daugelio tokių pavyzdžių ateityje.